santūris

sántūris sm. (1) Rtr, NdŽ 1. J.Jabl, BŽ60,508 žr. santūra 1. 2. sustojimas, užsilaikymas: Ta merga gavo sántūrį andrapanės nuo šokimo J. Kraujo sántūris K.Būg(Krtv).